Šventa teisė

Hugo stiliumi.

Paslaptingame asmeninio gyvenimo šešėlyje, 
Brangus lobis paslėptas, amžiams saugomas, 
Kaip retas brangakmenis, apsaugotas nuo visų akių,
 Jame slypi pačios intymiausios, rečiausios paslaptys.

Kaip budrus sargas, privatumo skydas, 
Saugok mūsų paslaptis, mūsų svajones ir mūsų mintis, 
Jis mums suteikia ramybę, tylą,
 Ir leidžia mums gyventi visiškoje laisvėje.

Kaip neįveikiama tvirtovė, 
Jis atstumia smalsuolius, pavydžius, kaltus, 
Ir siūlo mums prieglobstį, ramybės uostą, 
Kur galite būti savimi, be baimės ar atstūmimo.

Taigi, privatumo apsauga, 
Yra šventa teisė, neįkainojama palaima, 
Lobis, kurį reikia branginti, saugoti, saugoti, 
Kad mūsų egzistencija būtų graži, laiminga, garbinga.

Nes be jos mes būtume bedvasės lėlės, 
Lėlės be jokio žavesio, 
Dehumanizuotos būtybės, sutraiškytos visuomenės svorio, 
Ir pasmerktas klajoti tamsos tamsoje.