Aštuonkojis ir viščiukas

Žano de la Fontaino stiliumi

Audringame vandenyne, 
Ten gyveno čiuptuvu apsivijęs aštuonkojis, 
Kas mėgo stebėti dangų, 
Ir svajojo būti žvaigžde.

Vieną dieną ji sutiko merginą, 
Kas žaidė vienas paplūdimyje, 
Ir paklausė jo gudriai, 
Kodėl jis slėpė veidą.

Viščiukas išmintingai atsakė: 
„Aš saugau savo privatumą, 
Smalsūs žvilgsniai, glamonės, 
Gyventi visiškoje laisvėje.

Aštuonkojis, sumišęs, paklausė: 
„Bet kam taip slėptis?“ 
Kodėl gi negyvenus pilnaverčio gyvenimo, be šydo ar kaukės, 
Ir be rūpesčių pasiūlyti save pasauliui?

Viščiukas, išmintingas kaip auksas, 
Atsakė ryžtingai, 
„Privatumas yra teisė judėti, 
Gyventi harmonijoje su savo aistra.

Tada aštuonkojis suprato, 
Privatumo svarba, 
Ir nusprendė eiti šiuo auksiniu keliu, 
Gyventi taikoje, visiškoje laisvėje.

Ir nuo tos dienos aštuonkojis ir viščiukas, 
Gyvenk harmonijoje, be jokio vertinimo ar kritikos, 
Saugodami jų privatumą kaip lobį, 
Gyventi pilnavertį gyvenimą, be jokių delsimų.